Apie pranešėją
Dr. Violeta Meiliūnaitė – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė nuo 2022 m. lapkričio 28 d. Moksliniai interesai: dialektologija, geolingvistika, tarmių gyvybingumo ir kaitos tyrimai. Kartu su Joana Gruodyte sukūrė interaktyvią mokomąją priemonę „Tarmių karaokė“ (2008). Kartu su kolegomis yra parengusi kolektyvinių monografijų ir mokslo studijų: „XXI a. pradžios tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“ (2014), „Naujos regionų tapatybės konstravimas: integralumas, sumanumas, konkurencingumas“ (2017 m.), „Kupiškėnų, uteniškių ir panevėžiškių paribio šnektos XXI amžiuje“ (2019), „Dialektometrinis lietuvių tradicinių tarmių klasifikacijos pjūvis: žvalgomasis tyrimas“ (2019), „Lietuvių dialektologijos profiliai: XXI amžiaus pradžios regioniniai variantai, jų santykiai ir perspektyvos“ (2021), „Lietuviškumo (savi)raiška Šalčininkų rajone: aplinkybės ir galimybės“ (2022).
Tarptautinės Dialektologų ir geolingvistų asociacijos narė.
Apie plenarinį pranešimą
Archajiškoji lietuvių kalba ir technologijos. Ar tikrai opozicija?
Kartais kalbėdami apie lietuvių kalbą susitelkiame į mūsų kalbos archajiškumą, kuris tarsi natūraliai orientuoja į galimą modernumo ir archaikos opoziciją. Vis dėlto niekuomet nekilo klausimo, kad kalbos ir technologijų sąveika užtikrina keletą gyvybiškai svarbių lietuvių kalbos poreikių – išsaugojimą ateičiai, kalbos išteklių plėtrą ir sklaidą.
Besikeičiančio gyvenimo ir nuolat tobulėjančių technologijų kontekste, kai analoginis gyvenimas ėmė virsti skaitmeniniu, pirmiausia reikėjo rasti būdų užfiksuoti ir išsaugoti sakytinės ir rašytinės kalbos paminklus. Tad imta ieškoti, kaip skaitmeninti analoginius kalbos išteklius. Pavyzdžiui, 1995 m. Lietuvių kalbos institute imti skaitmeninti senieji lietuviški raštai. Pernai kaip tik minėtas Senųjų raštų duomenų bazės trisdešimtmetis. Juk ir anuomet užsibrėžti keli tikslai – saugoti kalbinę, kultūrinę ir istorinę informaciją skaitmenine forma, publikuoti retus spaudinius ir rankraščius mokslo visuomenei lengvai prieinama forma, skatinti modernius rãšomosios lietuvių kalbos tyrimus ir spartinti lituanistikos plėtrą – yra aktualūs ir šiandien. Lygiagrečiai pradėta rūpintis kelias dešimtis metų turinčių tautosakos ir tarmių garso įrašų išsaugojimu ir metaduomenų kūrimu.
Kalbos ir technologijų sąveikos rezultatus galime skirstyti labai įvairiai. Pavyzdžiui, pagal auditoriją. Vieni ištekliai skirti mokslininkams (Senųjų raštų duomenų bazė), kiti – teisės aktų rengėjams (LR Terminų bankas), treti – plačiajai visuomenei (Tylidūda). Galime kalbėti ir apie panaudojimo tikslus: mokslo tyrimams (Tarmynas) ar tiesiog susipažinimui ir pramogai (kalbiniai žaidimai). Žinoma, ir kalbos praktikai nelieka pamiršti – jiems padeda Kirčiuoklis, eKalbossvetainėje publikuojami žodynai ir kalbos vartosenai skirti leidiniai. Pabrėžtina, kad technologijos leidžia ne tik kurti puikias skaitmenines kalbos mokymosi priemones, bet ir jomis dalytis beveik nepatiriant laiko ar geografinių apribojimų: galime klausytis paskaitų mums patogiu metu, susirinkti į paskaitas ir seminarus nesvarbu, kur tuo metu esame, įgyvendinti parą trunkančią lietuvių kalbos pamoką.
Vis dėlto buvo akivaizdu, kad, palyginti su gausiosiomis kalbomis, lietuvių kalbos ištekliai, reikalingi naujosioms technologijoms vystyti, yra nepakankami. Todėl dedame daug vilčių, kad „Naujos kartos Lietuvos“ projektai suteiks reikšmingas postūmis plėtotis mašininiam mokymuisi ir dirbtinio intelekto sistemoms tobulinti.
Taigi archajiškoji lietuvių kalba tikrai yra tokia lanksti ir gyvybinga, kad sklandžiai integruotųsi į technologijų pasaulį. Tiesa, mums, kaip kalbos vartotojams, kūrėjams ir tyrėjams, labai svarbu į skaitmeninę terpę ne tik perkelti kuo daugiau kokybiško turinio, bet ir kurti kokybišką turinį lietuvių kalba, plėtoti kalbos technologijas.
